Per didelis ir nepakankamas pasukamumas

Automobiliuose su užpakaliniais varančiaisiais ratais sukimo momentas priekiniams neperduodamas, ir šių ratų nuvedimo kampas visada tam tikru dydžiu mažesnis už užpakalinių ratų nuvedimo kampą. Vadinasi, tokiu pat dydžiu reikia sumažinti ratų pasukimo kampą kad automobilis riedėtų reikiama posūkio linija. Tai ypač pasakytina apie „staigų” posūkį atliekantį galingo variklio automobilį, kuriam reikia padidinti variklio alkūninio veleno apsisukimus, kad būtų išlaikytas pastovus greitis, nepaisant padidėjusio pasipriešinimo judėjimui.

Nagrinėjant posūkio klausimus, išaiškėja padangų ir kelio paviršiaus sukibimo koeficiento svarba. Todėl privalu išnaudoti visas padangų (ypač išorinių ratų) sukibimo pagerinimo galimybes. Vairuotojas turi stengtis važiuoti matomais anksčiau nuvažiavusių automobilių Šiauliuose pėdsakais, nes tik ten yra kelio sluoksnis su didesniu sukibimo koeficientu. Visai kas kita, kai važiuojamojoje kelio dalyje yra alyvos dėmių. Šios dėmės pavojingos ir klastingos, nes labai sunku jas iš anksto pamatyti. Daug avarijų įvyksta dėl tų kelio dėmių, susidarančių ištekant alyvai iš automobilio.

Pagaliau paskutinis mūsų teorinių samprotavimų punktas liečia automobilius, kurių priekiniai—ratai yra varantieji. Jie ir valdomi, ir kartu perduoda sukimo momentą. Šis, esant vienodam nuvedimo kampui, sumažina reakcijos jėgą. R, nuo kurios priklauso išcentrinės jėgos pastovumas. Priekinius varančius ratus ištinka šoninis slydimas anksčiau, negu užpakalinius. Todėl pablogėja automobilio valdumas. Jis prarandamas anksčiau, negu užpakalinių ratų sukibimas.

Visi pateiktieji samprotavimai apie jėgų, veikiančių automobilio ratus, pasiskirstymą, ir tų samprotavimų išvados čia labai supaprastinta. Iš tikrųjų visa tai yra kur kas sudėtingiau. Be to, automobilio „elgesys” posūkyje labai priklauso nuo pakabos konstrukcijos, ypač kai ratų pakaba nepriklausoma ir lingės elastingos.

Per didelis ir nepakankamas pasukamumas

Įvairių konstrukcijų automobiliai skiriasi ne tik agregatų tipu ir išdėstymu, bet ir tuo, kas su jais darosi važiuojant, ypač posūkiuose.

Atliekant posūkius dideliu greičiu, skiriami du pagrindiniai automobilių tipai: su per dideliu ir su nepakankamu pasukamumu.

Per didelio pasukamumo yra toks automobilis, kuriam, atliekant posūkį, užtenka pasukti vairo ratą mažiau, negu to reikalauja vairo mechanizmo geometrija. Šis automobilis lengvai pradeda posūkį, bet jo užpakalinė dalis yra linkusi šoniniam slydimui.

Kad per didelio pasukamumo automobilis laikytųsi įsivaizduojamos posūkio linijos, reikia sumažinti priekinių ratų pasukimo kampą. Tačiau, kai užpakaliniai ratai yra prie šoninio slydimo ribos arba šiek tiek paslydo, netgi būtina priekinių ratų pasukimo kampą pakeisti neigiamu kampu, kad tie ratai laikytųsi kreivės.

Kitaip yra, atliekant posūkį automobiliu, kurio nepakankamas pasukamumas. Toks automobilis tarsi nenoromis pradeda posūkį. Priekinius ratus čia būtina pasukti didesniu kampu, negu teoriškai to reikia.